„Kas delsia, gali krautis daiktus!“

Tarnybinis automobilis tolygiai rieda Lenkijos greitkeliu. Nuo išvykimo iš Vilniaus jau įveikta 700 kilometrų, liko dar 200 iki Lenkijos ir Ukrainos sienos. Už vairo sėdi Jaunius Šileikis (55), lietuvis, kurio vairavimo stilius atspindi jo asmenybę: kryptingas, apgalvotas, įžvalgus ir ramus.

 

Šileikis gimė Salake – kaime šiaurės rytų Lietuvoje, įsikūrusiame prie Luodžio ežero. Vaikystėje jis čia žvejodavo su tėvu ir broliu, o dabar žvejybos atostogas leidžia su draugais Suomijoje. Jo antrasis pomėgis, beveik privalomas kiekvienam lietuviui, yra krepšinis. Jis pats žaidė – mokykloje, universitete, su kolegomis. „Tačiau senstant krepšinis tampa per daug pavojingas kojoms ir pirštams. Todėl perėjau prie paplūdimio tinklinio, o dabar žaidžiu padelio tenisą. Man reikia sporto – komandinio sporto.“

 

Baigęs mokyklą, Šileikis 1988 m. pradėjo studijas Vilniuje, tačiau jau po kelių mėnesių buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Jo tarnyba baigėsi anksčiau laiko, kai 1990 m. kovą Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o Sovietų Sąjunga paleido lietuvių kareivius. Šileikis tęsė studijas ir jas baigė 1994 m. „Esu pramonės ir gyvenamųjų namų statybos inžinierius, tačiau kaip inžinierius nesu dirbęs nė dienos. Visi didieji Lietuvos fabrikai buvo valdomi iš Maskvos ir, atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos, turėjo nutraukti savo veiklą. Aš tiesiog norėjau dirbti, nesvarbu ką, norėjau užsidirbti pinigų. Vienas pažįstamas turėjo draugą, kuris pažinojo naujos langų gamybos įmonės savininką. Tai buvo moderni įmonė su vokiškomis mašinomis – pirmoji Lietuvoje, gaminusi plastikinius langus, ir pirmoji, naudojusi GEALAN profilius. Ten ir patekau, dirbau paprastu gamybos darbuotoju, gaminau langus. Tam studijų man tikrai nereikėjo.“ Po metų Šileikis perėmė gamybos vadovo pareigas. Kai jo darbdavys kartu su GEALAN planavo pradėti plastiko profilių ekstruziją Lietuvoje, jis žengė svarbų karjeros žingsnį: „Jie ieškojo vadovo, kuris mokėtų vokiečių kalbą. Aš mokiausi vokiečių mokykloje. Buvau jaunas, motyvuotas. Pagalvojau: kodėl gi ne?“ 1997 m. Jaunius Šileikis tapo naujai įkurtos įmonės GEALAN Baltic vadovu. Su Lietuvos kolegomis jis pusę metų praleido GEALAN įmonėje Vokietijoje, daug sužinojo apie ekstruziją ir pats dirbo prie ekstruzijos mašinų. Pradėjusi veiklą su trimis naudotomis ekstruzijos linijomis ir įranga iš Vokietijos, GEALAN Baltic augo ir greitai persikėlė iš mažos senos patalpos Vilniaus centre į didelį naują pastatą pramoninėje miesto zonoje. Šiandien ten veikia 24 ekstruzijos linijos ir daugiau nei 350 įrankių.

 

Vernisažo turgus Lvive, Vichevo aikštėje: Jaunius Šileikis (dešinėje) ir Sergijus Koževnikovas prie vyšyvankų. Vyšyvanka (liet. siuvinėjimas) – tradicinis rytų slavų siuvinėjimo raštas, kuris, pagal ankstyvųjų viduramžių tikėjimą, turėjo apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Šiandien tradiciniai drabužiai su vyšyvankos raštais yra Ukrainos kultūros paveldo dalis ir tekstilinės tautinės tapatybės simbolis.

 

Ličakivo kapinės Lvove yra turistų traukos objektas ir atminimo vieta. Šiauriau kapinių sienos atsirado nauja kapų zona – pastarųjų mėnesių karo aukoms: mediniai kryžiai, daugybė šviežių gėlių, portretinės nuotraukos, futbolo sirgalių šalikai ir vėliavų jūra mėlynos-geltonos bei raudonos-juodos spalvų.

 

Po sėkmingo ketvirčio amžiaus langų pramonėje Jaunius Šileikis nusprendžia, kad atėjo laikas pokyčiams. Jis gauna darbo pasiūlymą ir tampa vadovu kitoje srityje. Tačiau jo pertrauka nuo GEALAN trunka neilgai: „Man trūko GEALAN žmonių. Supratau, kad Baltijos šalių komanda, kurią pats sukūriau, buvo tarsi antra šeima. Pasigedau bendravimo su kolegomis Vokietijoje ir Europoje, GEALAN dvasios.“ Jis ilgai nesvarsto, palieka naująjį darbą ir paskambina į GEALAN centrinę būstinę. „Paklausiau, ar turėtų poziciją man, po visų tų metų ir su mano patirtimi.“ Tokia pozicija atsirado: 2021 m. Šileikis tampa verslo plėtros vadovu.

 

Azerbaidžaną, Uzbekistaną ir Ukrainą Jaunius Šileikis išskyrė kaip buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, turinčias geriausias perspektyvas GEALAN. „Aš analizuoju rinkos apimtis ir konkurenciją, o tada rengiu mūsų veiklos strategiją. Ieškau darbuotojų ir partnerių. Tinkami žmonės vietoje yra net svarbesni už gerą strategiją – be jų negaliu nieko pasiekti, jie yra GEALAN veidas.“

 

Azerbaidžane GEALAN tiekia produkciją didmenininko sandėliui, kuris plastikinius profilius platina daugeliui smulkių perdirbėjų. Uzbekistane GEALAN bendradarbiauja su langų gamintoju, aprūpinančiu didelius objektus, pastatų kompleksus ar net ištisus miesto kvartalus. Ukrainoje GEALAN kuria savo struktūras ir randa du darbuotojus: Sergijų Koževnikovą, atsakingą už pardavimus, ir techninės priežiūros specialistą Jurijų Červonijų. Jie ieško naujų klientų ir rūpinasi esamais, o profiliai tiekiami iš Lenkijos arba Lietuvos. „Langų gamyba Ukrainoje yra gerai išvystyta, ir čia dar turime daug planų. Noriu sukurti sandėlį, svarstau galimybę įkurti Ukrainos dukterinę įmonę ir net neatmetu galimybės steigti gamybos vietą“, – sako Šileikis. „Tačiau, žinoma, tam reikia laiko, o svarbiausia – kad šalyje vėl įsivyrautų ramybė.“

 

Du ar tris kartus per metus Jaunius Šileikis vyksta į Azerbaidžaną ir Uzbekistaną. Šiuose regionuose labai vertinama, kai Europos sistemų tiekėjai siunčia atstovus, kurie gali tiesiogiai atsakyti į produktų klausimus ir pateikti techninius duomenis. „Aš padedu mūsų partneriams laimėti naujus klientus ar konkursus. GEALAN dalyvauja renginiuose, skirtuose architektams, investuotojams ir visam statybų sektoriui.“ Šileikio mintyse pasaulio žemėlapyje pažymėtos ir kitos šalys, kuriose verta aktyviai veikti – pavyzdžiui, Kazachstanas. Tačiau pirmiausia jis siekia padaryti GEALAN labiau nepriklausomą Azerbaidžane ir Uzbekistane: „Su vietiniais darbuotojais ir sandėliu kiekvienoje šalyje. Mes turime gerus partnerius, tačiau jie nėra GEALAN struktūros dalis. Jei jie rytoj nuspręs pardavinėti duoną ar batus, mums reikės pradėti viską iš naujo.“ Į Ukrainą Šileikis vykdavo kas mėnesį – iki 2022 m. vasario, kai prasidėjo karas. Nuo to laiko jis projektus koordinuoja iš Vilniaus, kasdien bendraudamas su Kozhevnikovu ir Červoniu. Asmeniškai jie susitinka ne dažniau kaip kartą per ketvirtį.

 

Jaunius Šileikis paliko savo automobilį stovėjimo aikštelėje ir pėsčiomis traukia savo lagaminą link sienos. Išvykimas iš Lenkijos užtrunka trumpai: trumpa mūsų ES pasų patikra, jokių klausimų. Po pusantro kilometro pėsčiomis Ukrainos pareigūnai patikrina mūsų bagažą. Šileikio kuprinė sulaukia pasieniečių dėmesio. Jis ją atidaro: joje – įvairių PVC profilių sistemų pavyzdžiai – neįprasta, bet tikrai ne neteisėta. Gavę įvažiavimo antspaudą pase, dar kelias minutes einame pėsčiomis, kol pasiekiame Sergijaus Koževnikovo automobilį, su kuriuo buvome sutarę susitikti netoli sienos. Sergijus primygtinai rekomenduoja įsidiegti į išmanųjį telefoną programėlę, kuri perspėja apie oro pavojaus signalus. Be to, jis sukuria pranešimų grupę, per kurią ekstremaliu atveju galėtų mums duoti nurodymus.

 

80 kilometrų kelio iki Lvivo: Koževnikovas meistriškai manevruoja tarp duobių, tarsi pažinotų kiekvieną jų asmeniškai. Priešais mus važiuoja perpildyti maršrutiniai mikroautobusai, o automobilių krano vairuotojas bejėgiškai spokso į kelią, ant kurio guli jo nukritęs sunkus krano kablis. Plačiai atidarytos sunkvežimių priekabos linksta nuo šimtų sunkių arbūzų svorio. Vasaros saulė spindi auksiniuose cerkvių kupoluose, o visur plevėsuoja vėliavėlės ir vėliavos – ne tik mėlynos-geltonos. Koževnikovas ir Šileikis kalbasi rusiškai, o aš pagaunu frazę „krasno-chernye flagi“. Pasiteirauju, ką tai reiškia, ir Koževnikovas paaiškina angliškai, kad raudona ir juoda – tai Ukrainos sukilėlių armijos, egzistavusios nuo 1942 iki 1954 metų, spalvos. Šiandien raudona ir juoda vėl atgavo populiarumą.

 

Karas iš esmės pakeitė Sergijaus Koževnikovo gyvenimą – tiek profesinį, tiek asmeninį. 2022 m. kovą, kai bombardavimai jo gimtajame Kyjive tapo dažnesni ir intensyvesni, jis su šeima išvyko į Prancūziją. Jo žmona Olena ir trys sūnūs ten gyvena iki šiol. Pats Sergijus 2022 m. rugpjūtį grįžo į Kyjivą dirbti – tai, pasak jo, buvo savaime aišku nuo pat pradžių. Vieną ar du kartus per metus šeima atvyksta jo aplankyti: „Kad vaikai laikas nuo laiko matytų savo tėtį“, – sako 44-erių vyras. „Tai tikrai sunku, bet aš žinau, kodėl mes tai darome. Mano vaikai gyvena ir mokosi saugiai.“

 

Sergijus Koževnikovas nuo 1997 iki 2002 m. studijavo ekonomikos teisę, o baigęs studijas, kaip ir Jaunius Šileikis, pradėjo dirbti langų gamyboje. „Savo pirmuosius žingsnius žengiau žmonos šeimos įmonėje, pradžioje gamyboje, vėliau pardavimų srityje, galiausiai tapau projektų vadovu.“ 2006 m. Olena ir Sergijus Koževnikovai įkūrė specializuotą žurnalą „Window Technologies“, leidžiamą kas ketvirtį Ukrainoje, Moldovoje, Sakartvele, Armėnijoje ir Baltarusijoje. „Dirbdamas vyriausiuoju redaktoriumi ne tik įgijau daug žinių apie langus ir jų technologijas, bet ir užmezgiau vertingus ryšius visoje šioje pramonės šakoje.“ 2018 ir 2019 m. Koževnikovas organizavo specializuotą parodą „Windo Lviv“, tačiau tolesnes parodas sutrukdė COVID-19 pandemija. 

 

Karo pradžia 2022 m. vasarį užbaigė „Window Technologies“ spausdinto žurnalo leidimą. „Spausdinimas tapo sudėtingas ir brangus, todėl nusprendėme susitelkti į naujienlaiškius ir socialinius tinklus. GEALAN buvo skelbęs reklamą mūsų žurnale, todėl pažinojau Jaunių. Jis papasakojo, kad GEALAN ieško žmogaus, kuris galėtų stiprinti prekės ženklą Ukrainoje.“ 2022 m. liepą Koževnikovas pasitraukė iš savo įmonės ir prisijungė prie GEALAN. „Aš pažįstu beveik visus Europos profilių gamintojus, įrangos ir priedų tiekėjus. GEALAN technologijos mane sužavėjo, ypač jų technologija GEALAN-acrylcolor®. „Visai neseniai Ukrainoje buvo pagamintas pirmasis GEALAN-acrylcolor® langas – tai svarbus žingsnis.“ Sergijui Koževnikovui puikiai pavyksta perduoti savo entuziazmą potencialiems naujiems klientams. Įtikinti juos, kad GEALAN produktai yra inovatyvesni nei ukrainietiški profiliai, nors pastarieji siūlomi už mažesnę kainą, nėra sunku. „Pereiti nuo pigiausio profilio prie GEALAN sistemos nėra lengvas sprendimas. Tačiau su GEALAN galima gaminti langus, kurie parduodami už gerokai didesnę kainą.“

 

GEALAN Ukrainoje turi keturis klientus: Ternopolyje, Medenyčiuose, Černivciuose ir Odesoje. Netoli vienos iš gamyklų buvo nukritusi raketa, tačiau visi įmonių pastatai išliko nepažeisti. Koževnikovas tiki, kad šie esami klientai gali padvigubinti ar net patrigubinti savo dabartinę apyvartą. Po rinkų pietų ir rytų Ukrainoje žlugimo daugelis langų gamintojų pradėjo orientuotis į vakarus ir padidino eksporto dalį. Trys GEALAN klientai yra tarp penkių didžiausių Ukrainos langų eksportuotojų. Vakarų Ukraina tapo nacionalinės langų rinkos varikliu: daug žmonių ir įmonių persikelia į palyginti saugią Lvivo regioną, kur ieško būsto, biurų, sandėlių ir gamybos patalpų. „Ir sostinėje vis dar yra paklausa. Kyjive keičiami apgadinti langai. Tie, kurie laukia karo pabaigos, gali susikrauti lagaminus. Mūsų klientai prisitaiko ir jau dabar vysto naujas rinkas.“

 

Norime iš pirmų lūpų sužinoti, su kokiais iššūkiais karas susiduria Ukrainos langų gamintojai, todėl vykstame į Ternopolį, esantį už dviejų valandų kelio automobiliu į rytus nuo Lvivo. Prie vieno miesto išvažiavimo kariuomenė yra įrengusi kontrolės postą – tankų užtvaros, kamufliažiniai drabužiai, automatiniai ginklai. Sergijus Koževnikovas kareiviui paduoda dokumentus, kuriuose jis įrašytas kaip studentas. 2023 m. jis pradėjo doktorantūros studijas, kurias planuoja baigti įgydamas tarptautinį daktaro laipsnį. Jo disertacijos tema – technologinių metodų, skirtų PVC profilių perdirbimui ir poveikio aplinkai mažinimui, vertinimas. Studijų pažyma šiuo metu apsaugo jį nuo karinės tarnybos. Tęsiame kelionę, o aš paklausiu, kas būtų nutikę, jei jis neturėtų šių dokumentų: „Būčiau priverstas išlipti, mane nuvežtų į surinkimo punktą, o po kelių dienų galbūt jau būčiau Donecke, fronto linijoje.“

 

„Viknar’Off“ generalinis direktorius Sergijus Zacharčišynas (dešinėje) ir GEALAN techninių sprendimų specialistas Jurijus Červonijus prie naujos profilių apdirbimo sistemos. Įrenginys gali pagaminti iki 300 langų per vieną pamainą ir apdoroti GEALAN-acrylcolor® profilius.

 

Vaikų ligoninė „Okhmatdyt“ Kyjive, suniokota per sparnuotosios raketos smūgį 2024 m. liepos 8 d. Per dvi savaites langų gamintojas „Viknar’Off“ ir GEALAN atstatė langus vienoje svarbiausių komplekso dalių.

 

Du padėkos raštai iš 21, kabančių „Viknar’Off“ centrinės būstinės fojė Ternopolyje. Šis langų gamintojas dosniai remia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir didžiuojasi savo indėliu į jų veiklą.

 

„Viknar’Off“, prieš 18 metų įkurta kaip nedidelė dirbtuvė be didelių augimo ambicijų, šiandien yra milžinas, per metus pagaminantis 500 000 langų. Prieš karą šis skaičius siekė 800 000. Tai antras pagal dydį langų gamintojas Ukrainoje ir pirmaujantis eksportuotojas. Sergijus Zacharčišynas (40) vadovauja „Viknar’Off“ (liet. „Langų žmogus“) jau septynerius metus, prieš tai jis sėkmingai dirbo bankininkystės srityje. Paklaustas, kas pasikeitė nuo karo pradžios, jis atsako: „Tai istorija, kurią pasakoti prireiktų pusės dienos.“ Vietoj anksčiau dirbusių 1 200 darbuotojų „Viknar’Off“ dabar įdarbina tik 800. Šiuo metu 200 jų tarnauja fronte, o devyni žuvo kare, tarp jų ir nacionalinių pardavimų vadovas. „Pasikeitė viskas. Mūsų jaunus žmones bet kada gali pašaukti į kariuomenę.“

 

Kaip eksportu užsiimanti ir atstatymo projektuose dalyvaujanti įmonė, „Viknar’Off“ gali dalį savo darbuotojų atleisti nuo karinės tarnybos arba atidėti jų pašaukimą. Tačiau tai reikalauja didelių biurokratinių pastangų. Kiekvienam asmeniui būtina pateikti dokumentus, o prašymai turi būti reguliariai atnaujinami. Šis procesas grindžiamas griežtais kriterijais ir taškų sistema. „Surinkome pakankamai taškų, kad galėtume atidėti 300 žmonių pašaukimą,“ – sako Zacharčišynas. „Dabar stengiamės užimti laisvas darbo vietas moterimis ir įdarbinti pensininkus.“ Įsigaliojus griežtesniam mobilizacijos įstatymui 2024 m. pavasarį, montuotojai ir lauko darbuotojai nuolat baiminasi patekti į transporto kontrolę ir būti tiesiogiai pašaukti. Be personalo trūkumo, langų gamintojams problemų kelia ir nestabilus elektros tiekimas. „Viknar’Off“ įsigijo du generatorius ir įdiegė saulės baterijas, galinčias pagaminti 1,6 megavato elektros energijos. Sergijus Zacharčišynas pripažįsta: „Niekada nebūčiau patikėjęs, kad karas gali tęstis dvejus ar trejus metus. Mes likome čia, išgyvenome ir žinome, kad kitur yra dar blogiau. Kai kalbuosi su tais, kurie kovoja, jaučiu stiprų patriotizmo jausmą – tai sunku apibūdinti.“

 

Nuo 2019 metų „Viknar’Off“ naudoja GEALAN profilius. „Pakeičiau mūsų pardavimų modelį į „iš viršaus į apačią“ principą: pirmiausia siūlome S klasės produktus, o tada – C arba A klasės. Mums reikėjo kažko išskirtinio. GEALAN ir „Viknar’Off“ – tai aukščiausio lygio tandemas. Pirmiausia siūlome GEALAN sistemas, o tik tada – kitas.“ Šis tandemas skyrė 0,7 mln. Ukrainos grivinų (apie 15 000 eurų) vaikų ligoninės „Okhmatdyt“ Kyjive atstatymui. Bendromis pastangomis „Viknar’Off“ ir GEALAN pagamino 51 didelio formato langą, pristatė juos į Kyjivą ir sumontavo ligoninės laboratorijos pastate.

 

Kaime, mūsų kelyje atgal link Ukrainos ir Lenkijos sienos, keletas šventiškai apsirengusių žmonių stovi kelio pakraštyje. Už kelių šimtų metrų, ilgos automobilių kolonos priekyje, lėtai judančiame mikroautobuse pastebime užrašą „200“ už priekinio stiklo. Šis kodas žymi transporto priemones, vežančias žuvusių karių palaikus.

 

„Tai ypatingi laikai. Kiekvienas kovoja, kiekvieną dieną“, – sako Sergijus Koževnikovas, kai mus išleidžia netoli sienos perėjos. „Raketų smūgiai yra pavojingi, ir sunku susitelkti į tokius dalykus kaip darbas. Tačiau Ukraina yra didelė šalis su milžiniška rinka, kuri šiuo metu yra pristabdyta. Ateitis suteiks didžiules galimybes.“

 

Tarnybinis automobilis tolygiai rieda Lenkijos greitkeliu. Iki Vilniaus liko dar 850 kilometrų. Ukrainoje nė vienos situacijos nelaikėme tiesiogiai pavojinga. Tačiau pastebime, kad grįžę į ES kvėpuojame laisviau. Nebijojome, tačiau nuolat jautėme sunkiai nusakomą įtampą.

 

„Mes nusprendėme, kad Ukraina yra šalis, turinti didžiulį potencialą GEALAN,“ – sako Jaunius Šileikis. „Ir mes atvykome tinkamu metu. Gerai, kad nelaukėme karo pabaigos. Esu optimistiškai nusiteikęs, o Ukrainoje jaučiamas dar didesnis optimizmas nei pas mus visus.“

 

Praėjus 67 valandoms po mūsų išvykimo, Lvivas ir dar keturiolika Ukrainos regionų paskelbė oro pavojų. Rusija surengė vieną didžiausių oro atakų nuo karo pradžios, panaudodama 200 dronų, sparnuotąsias ir balistines raketas.